Viešoji įstaiga „Humanizmo centras“

„Jeigu aš myliu save – tai tikrai žinau, kad vienas žmogus pasaulyje mane tikrai tikrai tikrai myli, o jeigu vienas žmogus tikrai tikrai tikrai tikrai mane myli – tai ir kiti tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai mane mylės“.

„Žengti pirmam pirmą žingsnį nedrąsu… Man irgi… Pabandykim kartu…“

Rasa Kuodytė-Kazielienė
Psichologė, visuomenės sveikatos specialistė

Apie tapimą asmeniu pagal Carl R. Rogers
Carl R. Rogers (1902 – 1987)- vienas įtakingiausių humanistinės psichologijos atstovų. Jis sukėlė didelį cunamį psichoterapijoje. Jo darbai, mintys analizuojamos, jomis savo darbe vadovaujasi daugybė psichologijos, švietimo sričių specialistų. Carl R. Rogers gimė amerikiečių šeimoje Ilinojuje. Nuo vaikystės jis buvo labai smalsus, žingeidus vaikas. Savo gyvenime garsus psichologas patyrė daug pokyčių, atradimų, prisidėjusių prie tobulėjimo, jo paties asmenybės brendimo. Pradėjęs nuo žemdirbystės studijų, gilinęsis į istoriją, vėliau religijos mokslus galiausiai nusprendė keisti profesiją ir pradėjo studijuoti psichologiją Kolumbijos universitete. Pats autorius pripažįsta, jog keistis, nebijoti paskatino suvokimas, kad net autoritetai mokę jį, buvę sektinu pavyzdžiu, klysta ir jam įmanoma atrasti kažką savito, naujo.

Pirmoji, 1942 metais, parašyta Carl R. Rogers knyga buvo „Konsultavimas ir psichoterapija”. Iš viso jis žinomas kaip šešiolikos knygų bei daugiau nei dviejų šimtų mokslinių publikacijų autorius.

Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin – Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų „Apie tapimą asmeniu“ (1) išsamiai atskleisdamas savo nuostatas, atradimus, mokslinius tyrimų rezultatus ir kita.

Kaip aš galiu padėti?
Kiekviena veikla, kuri pagrįsta žiniomis, pratimais, kliovimusi tuo, kas mokama, yra bevertė. Kuo nuoširdesnis esi santykyje su klientu, tuo jis naudingesnis klientui. Akivaizdi žmogaus gyvenimo reikmė – plisti, plėstis, tapti savarankiška, vystytis, bręsti. Tokiame santykyje individas tampa aktyvesnis ir visybiškesnis.

Bendros sąlygos santykiui:

• Tikri ir skaidrūs jausmai;
• Kito asmens šiltas priėmimas ir jo buvimo atskiru individu vertinimas;
• Jautrus gebėjimas matyti jo pasaulį ir jį patį taip, kaip jis pats mato.

Tai kitas individas, esantis šiame santykyje:

• Patirs ir supras tuos savo asmenybės aspektus, kurių anksčiau nesuvokdavo;
• Pastebės, kad tampa integruotesnis, labiau geba efektyviai funkcionuoti;
• Taps panašesnis į tokį asmenį, koks norėtų būti;
• Taps savarankiškesnis ir labiau pasitikintis savimi;
• Taps asmeniškesnis, unikalesnis ir labiau save atskleidžiantis;
• Geriau supras kitus ir bus jiems palankesnis;
• Gebės teisingiau ir be ypatingų pastangų spręsti gyvenimo problemas.

Kaip aš galiu sukurti pagalbos santykį?

1. Ar aš galiu būti toks, kokį kitas asmuo suvoks kaip vertą pasitikėjimo, tikrą, nuoseklų žmogų?
2. Taisyklė – saugu būti atviram ir tikram, jei konkrečiame santykyje esu pakankamai darnus.
3. Ar galiu sau leisti jausti teigiamas – šilumos, rūpesčio, mėginimo, susidomėjimo, pagarbos – nuostatas kito asmens atžvilgiu? Esame dažnai linkę išlaikyti atstumą tarp savęs ir kitų – atsiribojimą, „profesinę“ nuostatą, nuasmenintą santykį.
4. Ar galiu būti pakankamai stiprus, kad pajėgčiau būti atsiskyręs nuo kitų? Ar mano vidinis aš gana tvirtas suprasti, kad manęs nesugriaus jo pyktis, neapims poreikis priklausyti ir nepavergs jo meilė, kad išliksiu atskirai nuo jo su savaisiais jausmais ir teisėmis? Kai pajėgsiu laisvai jausti šią stiprybę, kuri slypi buvime atskiru asmeniu, pamatau, kad galiu leisti sau daug geriau suprasti ir priimti kitą, nes nebebijau prarasti savęs.
5. Ar aš jaučiuosi gana saugus, kad leisčiau kitam būti atskiru asmeniu? Geriau adaptuotas ir kompetentingesnis konsultantas gali daugelio pokalbių metu bendrauti su klientu, neribodamas jo laisvės ugdyti savo asmenybę, visai nepriklausomą nuo terapeuto (psichologo) asmenybės.
6. Ar galiu sau leisti visiškai pasinerti į kito asmens jausmų ir asmeninių prasmių pasaulį ir matyti jį jo akimis? Ar galiu įžengti į kito asmens pasaulį tiek, kad visai išnyktų noras jį vertinti arba teisti?
7. Ar pajėgiu priimti kiekvieną šio kito asmens asmenybės aspektą, atskleidžiamą man? Ar galiu jį priimti tokį, koks jis yra?
8. Ar galiu santykyje elgtis taip jautriai, kad mano elgesys nebūtų suvokiamas kaip grėsmė?
9. Ar galiu jį išlaisvinti nuo išorinio įvertinimo grėsmės? Vertinimai neskatina asmeninio augimo. Teigiamas įvertinimas yra toks pat grėsmingas kaip ir neigiamas.
10. Ar galiu bendrauti su šiuo kitu individu kaip su tapimo procese esančiu asmeniu, ar liksiu suvaržytas jo ir savo praeities?

Psichoterapija (psichologija) objektyviai ir subjektyviai
Nustatyta, kad asmens vystymasis paspartėja, kai psichoterapeutas (psichologas) būna toks, koks jis iš tikrųjų yra, kai jo santykiai su klientu nuoširdūs, be „kaukės“ ar „fasado“, kai jis parodo jausmus, kuriuos tuo metu išgyvena. Tai yra kongruentumas.

Jo esminiai komponentai:

1. Kuo nuoširdesnis terapeutas (psichologas), tuo didesnė tikimybė, kad pasikeis kliento asmenybė.
2. Besąlygiška pagarba.
3. Kiekvieną akimirką jaučia tai, ką jaučia klientas, kai suvokia juos „iš vidaus“, mato juos kliento akimis ir sėkmingai atskleidžia dalį to, kas suprasta, savo klientui.
4. Tapdamas atviresnis tam, kas jame vyksta, jis įgyja gebėjimą įsiklausyti į tuos savo jausmus, kurie atrodė jam tokie siaubingi arba griaunantys, arba nenormalūs, arba gėdingi, kad jis niekada nepajėgdavo pripažinti, jog jų turi.
5. Jis pamato, kad terapeutas (psichologas) jį nuolat ir besąlygiškai gerbia. Pamažu jis ima tapti sau labiau priimtinu. Jis pamato, kad įmanoma atsisakyti apgaulingos išorės, prie kurios buvo pripratęs, atsikratyti gynybiško elgesio ir daug atviriau būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Įvykus šiems pokyčiams, tapęs sąmoningesnis, labiau pripažįstantis save, mažiau gynybiškas ir atviresnis, jis supranta, kad pagaliau tapo laisvas keistis ir vystytis kaip natūralus žmogus.
6. Procesas vystosi nuo fiksuoto atitolimo nuo jausmų ir patyrimo, Aš vaizdo rigidiškumo, atitrūkimo nuo žmonių, beasmenio funkcionavimo. Jis vystosi link lankstumo, kaitos, jausmų ir patyrimo betarpiškumo ir pripažinimo, sąvokų kaitos, jausmų ir patyrimo betarpiškumo ir pripažinimo, sąvokų kaitos, kintančio AŠ savo kintančiame patyrime pamatymo, tikrumo ir artumo santykiuos, funkcionavimo vieningumo ir integralumo.
7. Jo tikslai ir idealai pakinta taip, kad tampa labiau pasiekiami sumažėja buvęs atotrūkis tarp siekiamo ir esamo Aš. Sumažėja visų rūšių įtampa: fiziologinė, psichologinė, nerimas. Klientas realistiškiau suvokia ir labiau pripažįsta kitus individus. Savo elgesį jis vertina kaip brandesnį ir šalia esantys patvirtina jo brandumą.

Tapimo asmeniu procesas
Sėkmingoje terapijoje (konsultacijoje) klientai pajunta tikrą savęs meilę. Žmogaus prigimties šerdis yra iš esmės gera. Jis iš tikrųjų ima patikti sau. Jame nėra jokio persekiojimo, jokio vaikymosi, jokios kovos, jokios – na, jokios neapykantos. Tačiau šis jausmas truputį trikdantis. Liaujasi ieškoti pasibaisėjimo. Atsikrato baimės ir nebesibaimina sukrėtimo, o drąsiai jį sutinka. Visiškas daugelio įsitikinimų atmetimas. „Atsikračiau būtinybės arba atlyginti, arba bausti, regis, visiems atsiranda daugiau laisvės“. Nebejaučia blogio savyje, greičiau patiria teigiamą troškimą gyventi ir leisti gyventi kitiems. Geba elgtis darniai, realistiškai, naudingai sau ir kitiems. Jis ne visada bus priimtinas, ne visada patogus. Bet jis individualus ir visuomet socialus.

Ką reiškia tapti asmeniu?
Klientas stengiasi atrasti savyje tai, kas yra esminga ir tikra. Pradžioje jis nusimeta tas kaukes, kurias žino turįs. Danų filosofas Sorenas Kierkegaardas daugiau nei prieš šimtą metų nurodė, kad dažniausiai neviltis išgyvenama, liekant neviltyje ir nesirenkant savęs ar nenorint būti savimi, bet stipriausia nevilties forma yra pasirinkimas „būti kuo nors kitu nei savimi“. Laisvai išgyventi jausmus atrodo pernelyg pavojinga ir žalinga. Tačiau laisvės ir saugumo dėka jie gali būti išgyvenami iki galo, visiškai atskleidžiami – tokie, kokie yra. Būti savimi reiškia atskleisti vienovę ir harmoniją, egzistuojančius tikruosiuose jausmuose ir reakcijose. Individas siekia tapti atskiru, išsiskiriančiu ir nepakartojamu asmeniu.

Asmuo, kuris atsiranda:

1. Atvirumas patirčiai. Jo įsitikinimai nėra rigidiški, jis pradeda toleruoti nevienareikšmiškumą (reliatyvumą). Jis gali priimti daugiau prieštaringos informacijos, nesiekdamas priverstinai baigti susidariusią situaciją. Anksčiau jis laisvai negalėjo jausti skausmo ar ligos, nes sirgti reiškė būti nepriimtinam. Jis taip pat negalėjo jausti švelnumo ir meilės savo vaikui, nes jausti šiuos jausmus jam reiškė būti silpnam, o jis turėjo išsaugoti stipraus žmogaus išorę. Bet dabar jis gali tikrai būti atviras savojo organizmo potyriams – jis gali būti pavargęs, kai pavargsta, gali jausti skausmą, kai yra sužeistas. Jis gali nuoširdžiai išgyventi viso savo organizmo potyrius, užuot juos išstūmęs už sąmonės ribų.
2. Pasitikėjimas savuoju organizmu. Gali būti priimami klaidingi sprendimai. Bet kadangi yra atviras patyrimui, jis geriau ir greičiau įsisąmonina nepriimtinus padarinius ir greičiau ištaiso klaidingus sprendimus.
3. Vidinis įvertinimo šaltinis. Vis mažiau žvalgosi į kitus, norėdamas gauti pritarimą ar nepritarimą. Klientė buvo labai kritiška tiems, kurie nepakankamai jai vadovavo. Vieną po kito ji minėjo visus profesorius, pyko, kad nė vienas iš jų nieko doro jos neišmokė. Pamažu ji ėmė suprasti, kad dalį jos sunkumų lėmė jos pačios aktyvumo stoka dalyvaujant šiuose kursuose. Ji pripažino vėliau, kad jos išsilavinimas negali priklausyti nuo ko nors kito. Jį įgyti turi ji pati. Šis pavyzdys rodo supratimą apie jėgą, jaučiamą esant unikaliu, atsakingu už save asmeniu, o taip pat ir apie sumišimą, lydintį atsakomybės priėmimą.
4. Pasiryžimas būti procesu. Jausti save veikiantį, aiškiai žinoti, kur eini, net jei ne visada žinai, kur tai yra, – tai jaudina, kartais neramina, tačiau visada suteikia drąsos.

Terapijos proceso samprata

Pirmoji pakopa. Asmuo pasakoja ne apie save, bet apie išorines aplinkybes. Jis laiko save neturinčiu problemų arba jo pripažįstamos problemos suvokiamos kaip išorinės. Individas apibūdinamas šioje pakopoje kaip sąstingis, nekintamumas.

Antroji pakopa. Jausmai gali būti rodomi, tačiau jie neatpažįstami ir nepripažįstami savais. Išgyvenimus lemia praeities struktūra. Vyrauja „juoda – balta“ požiūris į situacijas.

Trečioji pakopa. Antroje pakopoje atsiradęs laisvumas ir lankstumas nesuvaržomi, klientas jaučiasi pripažįstamas toks, koks yra, o jo kalba laisvėja ir tampa lankstesnė.

• Laisviau atskleidžiamas Aš kaip objektas;
• Išgyvenimai irgi atskleidžiami kaip objektai;
• Kalbama apie save kaip apie mąstomą objektą, pirmiausia egzistuojantį kituose (lyginama su mama ir kt.);

Reiškiama ir apibūdinama daug jausmų ir prasmių, kurių nėra dabartyje.
Jausmai pripažįstami menkai. Jausmai laikomi kažkuo gėdingu, blogu, nenormaliu, jie vaizduojami kaip nutolę nuo asmens.
Asmeniniai konstruktai yra nelankstūs.
Jausmai ir prasmės diferencijuojami truputį tiksliau.
Pripažįstami patyrime slypintys prieštaravimai.
Asmeniniai sprendimai dažnai atrodo neefektyvūs.

Ketvirtoji pakopa. Konstruktai pamažu laisvėja, laisviau liejasi jausmai.

Klientas pasakoja apie daug stipresnius „ne – dabar – esančių“ rūšies jausmus.
Jausmai apibūdinami kaip dabartyje esantys objektai.
Retkarčiais išreiškiami jausmai, tariamai susiję su dabartimi, kartais jie prasiveržia beveik prieš kliento valią.
Linkstama jausmus išgyventi tiesiogiai dabartyje, o tai kelia nepatikėjimą ir baimę.
Jausmai atvirai beveik pripažįstami, nors rodomas tam tikras jų pripažinimas.
Išgyvenimai mažiau kaustomi praeities struktūrų, mažiau nutolę ir retkarčiais gali pasireikšti šiek tiek vėliau.
Patyrimas aiškinamas laisviau, atskleidžiami kai kurie asmeniniai konstruktai; pripažįstama, kad tai iš tiesų konstruktai, ir pradedama abejoti jų tinkamumu.
Jausmai, konstruktai, asmeninės prasmės labiau tikslinami, linkstama siekti kalbinės išraiškos tikslumo.
Kyla asmeninės atsakomybės pajautimas, nors jis dar netvirtas.

Penktoji pakopa. Laisvai atskleidžiami dabarties jausmai.
Jausmai išgyvenami beveik atvirai. Jie „kunkuliuoja“, „prasiveržia“, nepaisant baimės ir nepasitikėjimo, kuriuos patiria klientas, išgyvendamas jausmus atvirai ir tiesiogiai.
Pradedama suprasti, kad jausmo išgyvenimas apima tiesioginę nuorodą į jį.
„Kunkuliuojantys“ jausmai kelia nuostabą ir išgąstį, rečiau pasitenkinimą.
Jausmai vis labiau pripažįstami savais, stiprėja troškimas būti jais, būti „tikruoju Aš“.
Patiriama laisviau, potyriai jau nebenutolę, dažnai jie būna tik šiek tiek uždelsti.
Patyrimas aiškinamas daug laisviau. Asmeniniai konstruktai labai dažnai atrandami iš naujo, juos kritiškai tyrinėjant ir abejojant jais.
Egzistuoja stipri ir akivaizdi tendencija tiksliai apibūdinti jausmus ir prasmes.
Vis aiškiau patyrime pastebimi prieštaravimai ir neatitikimai.
Vis labiau asmuo tampa atsakingas už problemas, su kuriomis susiduria.

Nauji jausmai išgyvenami tiesiogiai, jiems būdinga atspalvių įvairovė.
Šie kintantys jausmai vis dažniau ir ilgiau pripažįstami ir laikomi savais, pasitikima procesu.
Išgyvenimas beveik visiškai prarado tuos savo aspektus, kurie buvo struktūros kaustomi ir tapo išgyvenimu – procesu – situacija išgyvenama ir interpretuojama kaip nauja, o ne kaip vykusi praeityje.
Asmeninius konstruktus bandoma performuluoti, pagrįsti juos vėlesniu patyrimu, bet net ir tada jie paliekami gana laisvi.

Apibendrinant galima teigti, kad procesas apima patyrimo būdo kitimą. Seka prasideda pastovumu, kuriame individas yra labai atitolęs nuo savųjų išgyvenimų ir nepajėgia priartėti prie jų slaptų prasmių ar išreikšti jas simboliais. Pagaliau klientas pradeda gyventi laisvai ir pripažindamas tekantį išgyvenimų procesą, panaudodamas jį kaip reikšmingą savo elgesio atskaitos tašką. Vis labiau pripažįstami vidiniai prieštaravimai ir neatitikimai, iki tiesioginio nekongruentumo išgyvenimo dabartyje ir jo išnykimo. Keičiasi individo santykių mezgimo būdas. Viename sekos gale individas vengia artimų santykių, kuriuos jis suvokia kaip grėsmingus. Priešingame šios sekos gale jis atvirai ir laisvai bendrauja su terapeutu (psichologu) ir kitais, savo elgesį grįsdamas tiesioginiais išgyvenimais. Patiriant naujus išgyvenimus, kai atsiranda betarpiškumas, jausmai ir žinojimas abipusiškai susilieja. Asmuo tampa tekančia, judančia vienove.

Susirūpinimas, kaip pats asmuo galėjo prisidėti prie jų atsiradimo. Vis laisviau vyksta vidiniai dialogai, mažėja kliūčių ir gerėja vidinė kalba.

Šeštoji pakopa. Tai dramatiška fazė. Ją apibūdina:

1. Jausmas, kuris anksčiau buvo „įstrigęs“, nesivystė, išgyvendamas šią akimirką.
2. Jausmas liejasi iki galutinio savo rezultato.
3. Dabartinis jausmas išgyvenamas tiesiogiai ir įvairiapusiškai.
4. Tiesioginis išgyvenimas ir jo turinį sudarantis jausmas pripažįstami.
5. Tai kažkas, kas egzistuoja, o ne kažkas, kas turi būti paneigta, ko reikia bijoti, su kuo reikia kovoti.

Taip pat vyksta šie pokyčiai:
Patirtyje subjektyviai gyvenama, ji nevertinama.
Aš kaip objektas yra linkęs išnykti.
Lydi procesą fiziologinis atsipalaidavimas.
Neatitikimas tarp patyrimo ir sąmonės plačiai išgyvenamas ir virsta jų darna.
Visapusio išgyvenimo akimirka tampa aiškiu ir konkrečiu atskaitos tašku.
Išgyvenimai diferencijuojami aiškiai ir esmingai.
Neegzistuoja nei išorinės, nei vidinės „problemos“. Klientas subjektyviai gyvena problemos aspektu. Ji nėra objektas.

Septintoji pakopa. Nauji jausmai išgyvenami tiesiogiai, jiems būdinga atspalvių įvairovė.
Šie kintantys jausmai vis dažniau ir ilgiau pripažįstami ir laikomi savais, pasitikima procesu.
Išgyvenimas beveik visiškai prarado tuos savo aspektus, kurie buvo struktūros kaustomi ir tapo išgyvenimu – procesu – situacija išgyvenama ir interpretuojama kaip nauja, o ne kaip vykusi praeityje.
Asmeninius konstruktus bandoma performuluoti, pagrįsti juos vėlesniu patyrimu, bet net ir tada jie paliekami gana laisvi.

Apibendrinant galima teigti, kad procesas apima patyrimo būdo kitimą. Seka prasideda pastovumu, kuriame individas yra labai atitolęs nuo savųjų išgyvenimų ir nepajėgia priartėti prie jų slaptų prasmių ar išreikšti jas simboliais. Pagaliau klientas pradeda gyventi laisvai ir pripažindamas tekantį išgyvenimų procesą, panaudodamas jį kaip reikšmingą savo elgesio atskaitos tašką. Vis labiau pripažįstami vidiniai prieštaravimai ir neatitikimai, iki tiesioginio nekongruentumo išgyvenimo dabartyje ir jo išnykimo. Keičiasi individo santykių mezgimo būdas. Viename sekos gale individas vengia artimų santykių, kuriuos jis suvokia kaip grėsmingus. Priešingame šios sekos gale jis atvirai ir laisvai bendrauja su terapeutu (psichologu) ir kitais, savo elgesį grįsdamas tiesioginiais išgyvenimais. Patiriant naujus išgyvenimus, kai atsiranda betarpiškumas, jausmai ir žinojimas abipusiškai susilieja. Asmuo tampa tekančia, judančia vienove.

Sėkmės, meilės ir kantrybės
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė

Parengta remiantis:
1.Carl R.Rogers (2005) Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją, Vilnius, Via Recta. – 368 p.